18 Diena. Ko aš pasiilgstu?

labas vakaras, brangieji, grįžau po Rimowa prabangių lagaminų prezentacijos, ir prisėdau prie blogo. Šiandien vasario mėnesio iššūkio tema : Ko aš pasiilgstu? Noriu Jums apie tai Jums papasakoti labai atvirai.

Aš pati esu iš Vilniaus, mano tėvai gyvena visai šalia manęs, todėl susitinkame labai dažnai, su vaikinu būname pastoviai kartu, todėl pasiilgti brangių žmonių beveik neįmanoma.
Labiausiai pasiilgstu vasaros, saulėtų dienų ir pasivaikščiojimų su Brukne. Taip pat, jeigu kur nors važiuoju, stengiuosi Bruknę pasiimti su savimi, tačiau ne visu viešbučiuose priimami svečiai su šunimi, todėl jeigu išvažiuoju atostogauti savo šuniuką turiu palikti pas tėvus. Labai pasiilgstu jos.

Na dabar apie Bruknė, ji gyvena su manimi jau beveik 6 metus. Noriu papasakoti kaip Bruknė atsidūrė pas mane. Aš ieškojau westuko šuniuko, man paskambino draugai ir pasakė, kad Kaune vieni pažįstami nusipirko westuką vaikams, bet vaikai šuniuko neprižiūri, nori arba užmigdyti arba atiduoti kam nors. Manau tokie žmonės iš kategorijos: Kuo labiau susipažinau su žmonėmis, tuo labiau man patinka šunys. Aš nenoriu rašyti pamokslu, kad gyvūnas namuose labai atsakingas žingsnis, visu pirma gyvūną reikia mylėti ir mokėti juo rūpintis. Taip 6 mėnesių šuniukas atsidūrė mano namuose. Aš pastoviai Bruknė imdavau su savimi į darbą, ji nepasitikėdavo žmonėmis, bijojo pasilikti viena, vienintelė vieta kur pasilikdavo - mašina. Dabar mes kartu jau ilgą laiką, suprantame vienas kitą iš pirmo žvilgsnio. Todėl galiu drąsiai teigti, pasiilgstu savo šuniuko, visų 8,5 kg džiaugsmo ir laimės.

 Manau šio vakaro tema, ne apie tai ką pasiilgsti, o apie tai, kad mes atsakingi už tuos, kurie yra šalia, o labiausiai už tuos, kurie neturi balso mums pasakyti, šeimininke, nedaryk taip... juk aš tavimi pasitikiu..