Ar makiažas turi būti kasdieninė veido kaukė? Tikrai ne, būkite gražios, o aš siūlau Jums pasižiūrėti ir išgirsti Egidijaus nuomonę. Su Egidijumi susipažinome visai neseniai, tačiau tai tuoks nuostabus žmogus, kad aš tiesiog negaliu sau leisti tylėti. Mane Egidijus užkabino ne tik savo makiažas, o dar ir požiūriu į gyvenimą. Aš leisiu sau pacituoti jo įrašą, kuris OMG, koks tobulas.....
Nemėgstu guostis ar bandyti teisintis, nes žinau, kad tai nieko neteisia ir neišteisina nuo padarytų ar planuojamų padaryti dalykų.. Tačiau šį kartą tenoriu pasakyti ir paprašyti jūsų, jog daugiau laiko skirtumėte savo artimiesiems. Žmonėms, kurie jus brangina, jumis rūpinasi. Sustokite akimirkai. Įsižiūrėkite į tų žmonių akis. Jos švyti. Taip sakau dėl to, nes per paskutinius metus as nuolatos bėgau. Gyvenau žaibišku gyvenimo tempu, nesuspėdamas visko padaryti iki galo nutartu laiku. Gyvenau viršvalandžiais. Darbui skyriau pirmą vietą, pamiršdamas, jog kažkas mane myli ir pasiilgsta manęs kitokio. Tikrojo manęs. Prabudusio su šypsena, neskubandžio rangytis lovoje ir susivėlusio. Neabejingo ryto saulei, be ištisų kvailų minčių apie darbus. Vientisus darbus, kurie niekad nesibaigė. Tai išvargino mane. Žmonės klausdavo, kaip viską suspėju. Ragino "neperdegti", kol pagaliau supratau, kad tai... Įvyko. Užklupo kaip audra, o tada besinorėjo bėgti nuo savęs ir visko, ką turiu. Nes rodės, jog neturiu nieko, kas man brangu. Nekaltinau darbo ir savo atsidavimo jam. Tuo metu aš kaltinau viską, apart jo ir viską pamažu grioviau, nesuprasdamas, koks vis labiau nervuotas grįžtu namo, kažkuo užpildęs skrandį griūnu į lovą ir čiupdamas kompiuterį, toliau dirbu, nes tik dabar galiu suprasti, kiek man daug reiškė aplinka ir jos idealizavimas. Pinigai, kurie iš tiesų visiškai "neveža", kai supranti, jog tavęs nebetenkina tavo gyvenimas. Asmeninis gyvenimas, kurio kaltininkas buvau aš pats, nes per nelyg mažai dėl to stengiausi.
Nustok skubėti,
Atsipeikėk.
Išskrisk į išvajotą kraštą.
Arba pavažinėk dviračiu vaikystės gatvėmis.
Apkabink brangų žmogų ir nepaleisk.
Nepaleisk ilgiau, nei kad paleisdavai iki šiol.
Leisk sau įkvėpti ir bent akimirkai nusimesk naštą.
Mergyt ar berniuk, leisk sau pailsėti, nes tik tada suprasi, ko iš tiesų nori, o kiti gali palaukti.
Nesistenk atrašyti į visas gaunamas žinutes kuo skubiau, kai leidi laiką, skirtą sau. Niekas tikrai nenumirs.
by Egidijus.... (daugiau įrašų rasite čia)
Šitoje vietoje be komentarų, šitoje vietoje labai taikliai apie kiekvieną iš mūsų, šitoje vietoje apie mane. Tai kada aš pagaliau atrasiu laiką sau? Kada aš pradėsiu mylėti save tokią, kokią aš esu?
Komentarų nėra
Rašyti komentarą